Įgyvendinkime M. K. Čiurlionio viziją !
Tauro (Pamėnkalnio) kalną mačiusiam žmogui itin akivaizdus jo esminio vaizdo panašumas į M. K. Čiurlionio paveiksle „Tvanas 1904-1905 m. I“ nutapytą išsigelbėjimo kalną (žiur. 1 paveikslą). Jame nutapyti terasomis kylantys platūs laiptai stulbinančiai panašūs į pagrindinius Tauro kalno laiptus. Esminis skirtumas tik tas, kad jų šonuose kol kas dar nėra architektūrinių kubų su stačiakampėmis apžvalgos aikštelėmis ir kalno viršuje virš šių laiptų iš dviejų broliškai susikibusių milžiniškų rankų sudarytos Sandoros, Santarvės, Brolybės ar dar kitaip pavadintos arkos. Ši arka Čiurlioniui tiek svarbi, kad atskirai tik ją vieną merkiamą tvano liūties dar regime nutapytą jo paveiksle „Tvanas 1904-1905 m. VI“ (žiur. 2 paveikslą).
Nors šios arkos ant Tauro kalno kol kas dar nėra, bet M. K. Čiurlionio paveiksle „Tvanas 1904-1905 m. I“ per ją jau matome du iš trijų Lietuvos tautos namų pastatus atrodančius tiksliai taip, kaip juos suprojektavo (žiur. 3 pav.) ką tik konkursą laimėję ispanų architektai. Nejučia kyla vis stiprėjantis suvokimas, kad šį, kaip ir daugelį kitų savo paveikslų, M. K. Čiurlionis tapė iš esamą ir būsimą pasaulius esminizuojančių vizijų.
Visgi, kaip ir Dievo Karalystė taip ir Lietuvos tautos namai bei Sandoros rankų arka ant Tauro kalno turi būti pastatyti žmogaus rankomis ir kojomis, prieš tai išjautus tai žmogaus širdimi ir apmąsčius žmogaus smegenimis. Vizijos vaizdas M. K. Čiurlionio paveiksle turi būti įgyvendintas būtent mūsų – konkrečių dabar šioje planetoje įsikūnijusių Lietuvos tautos narių, nepriklausomai nuo jų antropologinių įsitikinimų įvairiapusiškumo. Visi, kas suvokia draugystės, brolybės, vienybės, santarvės ir Sandoros su mūsų visatos Kūrėju ir jos evoliucijos Vadovu jėgą, galybę ir svarbą, turi šiandien ne tik savo širdimi, protu, mintimi ir žodžiu, bet ir konkrečiu darbu tarti, – taip ne tik Lietuvos tautos namams bet ir Santarvės bei Sandoros arkai virš laiptų į Tauro kalną. Nes šie rūmai turi tapti ne tik iškilių koncertų bet ir šviesiosios kūrybos, draugystės, brolybės, santarvės ir kilnios Sandoros namais.
Dvasinio tobulėjimo ir materialinės pažangos pakopos vedančios į visiems mums brangų taurumo kalną tesuvienys visus mus šiam kilniam tikslui. M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius, A. Smetona ir kiti mūsų tautos atgimimo pranašai Tautos namams šį kalną parinko neatsitiktinai. Neatsitiktinai ant jo Sandoros ir Santaros intencija 1991 m. gegužį pastatyti ir Tikėjimo, Vilties bei Meilės kryžiai (žiūr. kn. „Šimtmečio akibrokštas“ Facebook ir bibliotekose. Nes:
Ne vien Horebas dykumoje
Ir Tauro kalnas Lietuvoj
Paties Dievulio parinkta,
Aukos palaiminta, šventa
Naujosios Sandoros vieta.
…………………………………..
Tik ką ant Tauro kalno atkūrėme prieš porą metų per didžiulę vėtrą nulūžusį Tikėjimo kryžių. O dabar jau – 2021 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos Istorinės atminties komisija nusprendė: „Pritarti prašymui leisti demontuoti ir atkurti naujais Vilties ir Meilės kryžius…“. Išties vertas pagyrimo ne tik architektūrinis bet ir istorinis bei politinis sprendimas. Padėk tai padaryti ir tu žmoniškasis žmogau (mano tel. 868247724). Pataikūniškomis zuikiatriušiais dar nevirtę Lietuvos šviesuoliai susitelkit ir įkurkit Sandoros ir Santarvės arkos pastatymo ant Tauro kalno komitetą.
Vienas iš LDK valdovo Gedimino garsiojo sapno išaiškinimų yra toks: gausiu priešų apsuptai Lietuvos tautai laikinai teko atsisakyti taurumo (nukauti savyje Taurą) ir tapti šarvuotu vilkolakiu (vilkžmogišku kariu) tam, kad nuo jų apsiginti. Bet atėjo laikas mistiniam Taurui (taurumui) ne tik atgimti (tai jau įvyko), bet ir augti ir stiprėti mūsų tautos vaikų širdyse, nes mes pamokyti Jėzaus ir Mahatmos Gandhi jau gebame nugalėti mus puolančius priešus ne tik plieno, bet ir dvasinio ryžto ugniniu kalaviju, meile, gailestingumu, atjauta, gerumo pavyzdžiu, šviesiąja kūryba ir tvirtumu tiesoje (Gandiškaja satjagarcha).
Mykalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ne vien svajojo apie Tautos namus ant Tauro kalno negandų užgrūdintai, bet svetimųjų užgožtai Lietuvos tautai, bet ir ėmėsi konkrečių veiksmų. Ne tik buvo surinktos piniginės aukos jų statybai, bet ir nupirktas tam žemės sklypas ant Tauro kalno. Įvairiais keliais į Lietuvą kaip į būsimąją Skaistuvą atvyksta labai skirtingi žmonės, – tad nė vieno jų neatstumkime. Juk ir pats M. K. Čiurlionis laiškus savo mylimajai būsimai jo žmonai Sofijai rašė lenkų kalba. O šio kalno tikrąjį vardą – „Bufalo gura“ išsaugojo savo žodinėje tradicijoje būtent lenkakalbiai vilniečiai. Teįsilies į Naująją Lietuvą, per klampiai tirštas ūkanas ir sutemas kopiančią į Skaistuvą, visi kam brangus Dievo Karalystės mūsų planetoje konkretumas.
Naujoji Jeruzalė, kaip kad išpranašauta Biblijoje, bus jau vadinama nauju vardu. Pilnai sutinku su poetu Liudviku Jakimavičiumi, kad Šiaurės Atėnų vizijos marškiniai Vilniuj jau per ankšti. Nostradamo išpranašautas Hiperborėjos (tai yra Šiaurės Europos) atgimimas XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje turi ir savo geografinę bei dvasinę sostinę – Naująją Jeruzalę – Meile ir Gailestingumu vilnijantį Vilnių. Tegul liejasi šios skaisčios meilės ir Dieviškojo gailestingumo bangos ir per mus. Teišsipildo Pauliaus Širvio ugningas troškimas:
„Nerie nešk laivelį
Nenešk tik pro šalį
Nenešk mano meilės gilios,-
Tik neški pro šalį
Viliokę mergelę,
Plukdyki tu ją atgalios.“
Teišsipildo ir mano mantramaldė:
Vilnivilna
Vilnija Vilnius, bet nesupranta,
Kad kelias eina jo aukštumon,
Kad kopia jis taurumo kalnan
Ir Sandoron kilniai šventon.
Vilnija Vilnius ugninga meile,
Kur dega ir manoj širdy, –
Tai kas kad jos dar vis nesuvokiat –
Liepsna jos kreipia jus Skaistuvon.
Vilnija Vilnius jau atsibudęs
Iš slogio primesto, glitnaus, –
Atbusk ir tu kartu lietuvi, –
Įlietas jo vilnių bangon“.
(2021-12-19)
Su nuoširdžia jums visiems pagarba, Tauro kalną savo širdyje atradęs ir į jį nuolat kopiantis geografas, Aringas Kristoforas Gorodeckis Naujojoje Jeruzalėle. 2021-12-19
Prašome pasidalinti savo įžvalgomis apie šios M. K. Čiurlionio vizijos įgyvendinimą. Jūsų pasiūlymai gali būti naudingi įgyvendinant šį projektą. Galbūt galite prisidėti pagal savo sugebėjimus. Būsime dėkingi, skambinkite ir rašykite.
Norėdami skaityti šio straipsnio tęsinį, prašome paspausti šio straipsnio pabaigoje ant nuorodos „daugiau”.
Prašome paremti Trijų kryžių restauravimo darbus:
Julius Davidonis Labdaros paramos fondas „Vienas už visus, visi už vieną”.
1 pav. 
2 pav. 
3 pav. 
4 pav. 
5 pav. 
6 pav.
Čiurlionio laiptai
I dalis (Vienybės arka)|
Piramidiškomis bei spirališkomis pakopomis ir terasomis kylančio kultinio statinio ar kalno su tokiu statiniu simbolį matome ne viename Čiurlionio tapytame paveiksle bei jo grafiniame eskize. Itin ryškus šis simbolis jo paveiksluose: ,,Tvanas.1904-1905.I” (žiūr.1pav.); ,,Tvanas.1904-1905.VIII”; ,,Tvanas.1904-1905.IX”; ,,Tvirtovė.1904-1905”; ,,Piramidžių sonata.1908.Allegro”; ,,Piramidžių sonata.1908. Scherzo”; ,,Tvirtovė.Pasaka.1909”; ,,Pilies Pasaka.1909”; ,,Demonas.1909”; ,,Auka.1908-1909”; ,,Auka.1909”; ,,Aukuras.1909”.
Šią ir anapusinę tikrovę esminizuojantiems simbolistams, ypač jo amžininkams poetui Jurgiui Baltrušaičiui, dailininkui ir poetui Nikolajui Rerichui, poetui Marijai Rilkei ir daugeliui kitų, vienaip ar kitaip išreikšti biblijinio patriarcho Jokūbo regėti laiptai tarp dangaus ir žemės bei evoliucinės hierarchijos, kurios viena iš grandžių (pakopų) yra žmogus, simbolinė raiška yra tiesiog neišvengiama. Nes šis simbolis išplaukia iš jų visatos suvokimo, jos vienatiškumo išjautimo ir kilnesnių nei žmogaus fiziologinė būtis plotmių ir aukštumų ilgesio.
Apie lietuvių ir kitų indoeuropiečių pasaulėjautai būdingą piliakalnių ir alkakalnių gausa bei baltiškąja mitologija realizuotą kosmologinio kalno archeotipą itin nuosekliai ir argumentuotai savo knygoje ,,Lietuvių religija ir mitologija” yra jau išaiškinęs Gintaras Beresnevičius. Tad nesikartosiu, o tiesiog priminsiu keletą jo taiklių nuorodų: ,,M.Eliadės tyrinėjimai rodo, jog senosiose civiliazacijose zikuratai, šventyklos, laiptuotosios piramidės būdavo suprantamos kaip viso pasaulio vidurys, kosmoso centras, kurio viršūnėje apsilankydavo dievai.” (psl. 338); ,,iš lietuvių velykinių dainų aiškėja, kodėl jo (,,tėvo dvaro”) ieškoma nehorizontalia kryptimi: ,,Supkit meskit /(…) Mane jauną, /Kad išvysčiau/ (…) Aukštą kalną”, – supantis siekiama išvysti aukštą kalną ir su juo siejamą ,,tėvo dvarą”.”
Štai čia vertėtų minutėlei kitai stabtelėti ir gelmiau visiems skaitytojams pamąstyti, – kodėl gi Čiurlionis, Basanavičius ir Smetona Lietuvos tautos namams vietą išrinko būtent ant terasinėmis pakopomis aukštyn kylančio Tauro kalno. Asmeniškai man visai nesvarbu, – ar tai jie padarė intuityviai ar intelektualiai, ar ir intuityviai ir intelektualiai. Svarbiau tai, kad regis visi labai gerai suvokiame, jog priimdami šį sprendimą jie pataikė tiesiai į dešimtuko vidurį. Šaunu, kad mūsų valstybės dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda Vasario 16-osios sveikinime Tautos namų statybos pradžią ant Tauro kalno pažymėjo kaip vieną svarbiausių šių metų įvykių. Tačiau dar svarbiau būtų tai, kad čiurlioniškoji, o tiksliau jo atskleista Lietuvos dvasia ir jos simbolinė raiška, rastų vietą šiame kalne. Nes be jos, čia pastatyti dar vieni koncertų rūmai taptų tik dar viena, gal ir labai gražia, bet menkai tvaria stikliaška.
Anaiptol nekritikuoju, o visa širdimi palaikau Tautos namų statybą. Nekritikuoju ir šių rūmų aplinkos sutvarkymo projekto, bet siūlau jį, toliau pėtojant ir praturtinant, papildyti čiurlioniškaisiais ženklais ir motyvais. Nes būtent jis itin esmiai išreiškė mūsų tautos dvasią ir jos kilnesnių bei aukštesnių siekių ilgesį. Be to, padarė tai nenuvalkiotais, pasaulinį pripažinimą pelniusiais simboliais esminizuojančiais tiek mūsų tautos, tiek ir visos žmoniškosios žmonijos tauriuosius siekius. Tad, realizuodami Čiurlionio ir Basanavičiaus Lietuvos tautos namų pastatymo ant Tauro kalno idėją, pabandykime kartu bendrai susieti ją su čiurlioniškos pajautos vaizdiniais ir kūrybišku jų įgyvendinimu.
Apie Santarvės–Vienybės–Draugystės–Brolybės rankų arką (žiūr. 1pav.) ant išsigelbėjimo kalno Čiurlionio paveiksluose ,,Tvanas.1904-1905.I” ir ,,Tvanas.1904-1905.VI” jau rašiau ankstesniame straipsnyje “Įgyvendinkime Čiurlionio viziją”. Siūlau šią (Vienybės) arką pastatyti ant paties Tauro kalno viršaus priešais Tautos namus iš šiaurinės jų pusės (ten kur buvo vėliavų stiebų eilė) ir įrengti per šios arkos kiaurymę į šiuos rūmus vedančius centrinius laiptus, einančius nuo trečiosios Tauro kalno terasos iki šio kalno viršaus.
Ypatingo dėmesio vertas ir, berods, architekto Kęstučio Pempės pasiūlymas pastatyti pėsčiųjų tiltą nuo laiptinės pakopos Lukiškių aikštėje iki trečios Tauro kalno terasos, taip sujungiant į vieną bendrą funkcinę visumą Lukiškių aikštę ir Tauro kalną. Siūlau atgaivinti šią nuostabią idėją ir ją sutelktai bendromis Lietuvos inteligentijos pastangomis nuo nepelnyto palaidojimo apginti.
Prarajas, šventoves, dvasingumo pilis, visatas, žvaigždynus ir širdis jungiančių tiltų motyvas yra labai aiškiai išreikštas Čiurlionio paveiksluose: ,,Vakaras.1904-1905”; ,,Tiltai.1904-1905”; ,,Tiltelis.1907”; ,,Zodiakas.1907.Dvyniai”; ,,Zodiakas.1907.Vėžys”; ,,Tvirtovė.Pasaka.1909”; ,,Saulės sonata.1907.Scherzo”; ,,Angelas.Preliudas.1908-1909”; ,,Žalčio sonata.1908.Allegro”; ,,Žalčio sonata.1908.Andante (?)”; ,,Vasaros sonata.1908.Allegro”; ,,Piramidžių sonata.1908.Allegro”; ,,Žvaigždžių sonata.1908.Andante”.
Trečioje terasoje tokiu atveju siūlau virš laiptų pastatyti skulptūrinę arką pagal arką esančią Čiurlionio paveiksle ,,Tvanas.1904-1905.IV”, o ant vertikalių priešakinių kontraforsų plokštumų atkartoti Čiurlionio paveikslus: ,,Rex.1904-1905.I” (kairėje laiptų pusėje) ir ,,Rex.1904-1905.II” (dešinėje laiptų pusėje). Taip sukuriant vizualinę kompoziciją ,,Gyvybės vygė”. Šiuos laiptus taip pat vertėtų praturtinti atitinkamais muzikų komisijos parinktais muzikiniais ir šviesos efektais.
Čiurlionio laiptai
II dalis
(Šiaurvakariniai laiptai)|
Šiaurvakarinius laiptus į Tauro kalną, prasidedančius netoli V.Kudirkos gatvės ir Pylimo gatvės sankryžos, siūlau praturtinti| sekančiais M.K.Čiurlionio kūriniuose randamais simboliais ir vaizdiniais:
1. Pirmojoje terasoje ant architektūrinių kubų (abipus laiptų) horizontaliosios plokštumos (ant apžvalginių aikštelių) labai tiktų skulptūrinė kompozicija ,,Perskeltas vienis” sukurtina pagal Čiurlionio pieštukinį paveikslėlį ,,Kompozicijos eskizas. 1905”(žiūr.2pav.), kuriame ant dviejų kubų matome vieną priešais kitą iškeltas dvi lygias to paties perskelto veido dalis. Laiptai eitų tarp šių architektūrinių kubų. Šis skulptūrinis vaizdinys labai gerai kontrastuotų su viršuje kalno atsirasiančia ,,Vienybės arka”. Ant vertikalių priešakinių architektūrinių kubų plokštumų sgrafitinio tinko ar kitu būdu galėtų būt atkartoti du Čiurlionio paveikslai. Pavyzdžiui: Dešinėje laiptų pusėje: ,,Diena.Iš paros ciklo.1904-1905”. Kairėje laiptų pusėje: ,,Gluosniai.Rytas(?).1904-1905”. Įjungus mygtuką ranka ar telefonu dešinėje pusėje, – suskambėtų džiugi ,,Dienos
simfonija”. O tą padarius kairiau, – ryžtinga ,,Ryto simfonija” su atitinkamais šviesos žaismo efektais.
2. Antrojoje terasoje siūlau sukurti skulptūrinę kompoziciją ,,Vienybės ilgesys” Čiurlionio paveikslo: ,,Zodiakas.1907. Dvyniai” ir jo kompozicinio eskizo motyvais (žiūr.3pav.)
Ant architektūrinių kontraforsų horizontalių plokštumų vienoje ir kitoje laiptų į Tauro kalną pusėje stovėtų vertikaliai pailgi kubai, o ant jų per laiptų skirtį merginos (kairėje pusėje) ir vaikino (dešinėje pusėje) tiesiančių vienas į kitą rankas skulptūros. Ant vertikalių priešakinių kontraforsų plokštumų siūlau sgrafitino tinko ar kitu būdu atkartoti Čiurlionio paveikslus: ,,Pavasaris.1907-1908.II”(dešinėje laiptų pusėje) ir ,,Pavasaris.1907-1908.I”(kairėje laiptų pusėje) bei įrengti atitinkamus muzikinius ir šviesos efektus.
3. Trečioje terasoje siūlau atitinkamai abipus laiptų pastatyti dešinėje pusėje krėsle sėdinčio Rūpintojėliškojo Visatos valdovo (Kūrėjo-K(ū)rono), o kairėje laiptų pusėje Visatos valdovės (Kūrės) skulptūras. Priešakinėse vertikaliose kontraforsinių kubų plokštumose siūlau atkartoti Čiurlionio paveikslus: ,,Pasaulio sutvėrimas.1905-1906.V”(dešinėje laiptų pusėje) ir ,,Pasaulio sutvėrimas.1905-1906.IV”(kairėje laiptų pusėje). Taip būtų sukurta vizualinė kompozicija ,,Pasaulio sukūrimas”. Bei įrengti atitinkamus muzikinius (atkartojant kosminių zondų užrašytus mūsų visatos skleidžiamus garsus) ir šviesos efektus.
Čiurlionio laiptai
III dalis
(Šiaurrytiniai laiptai)|
Šiaurrytinius laiptus į Tauro kalną, prasidedančius netoli Pylimo gatvės ir Tauro g. kampo, siūlau praturtinti sekančiomis skulptūrinėmis kompozicijomis pagal Čiurlionio kūryboje randamus simbolius ir vaizdinius:
1. Pirmojoje terasoje ant architektūrinių kubų abipus laiptų siūlau pastatyti skulptūrinius tauro ragus. Vieną nusuktą į priešingą nuo laiptų pusę (į rytus) kairėje laiptų pusėje ir vieną nusuktą į priešingą nuo laiptų pusę (į vakarus) dešinėje laiptų pusėje. Vienas į kitą atsukti tauro ragai sudaro saulę apglėbiančią arką, o į priešingas puses nusukti ragai virsta skiriančiais asmeniškumo ašmenimis. Šį vaizdinį matome Čiurlionio paveiksluose: ,,Laidotuvių simfonija.1903.I”
(žiūr. 4pav.), ,,Ožiaragis.1904”, ,,Rytas.1904”. Priešakinėse vertikaliose kontraforsinių kubų plokštumose siūlau atkartoti Čiurlionio paveikslus: ,,Tvanas.1904-1905.III” (kairėje laiptų pusėje) ir ,,Tvanas.1904-1905.V”(dešinėje laiptų pusėje). Taip būtų sukurta vizualinė kompozicija ,,Ašmeniškumo ragai”. Bei įrengti atitinkamus muzikinius bei šviesos efektus įjungiamus ir mygtuku, ir telefonu.
2. Antroje šiaurrytinių laiptų į Tauro kalną terasoje siūlau ant architektūrinių kubų abipus laiptų pastatyti po į vidinę laiptų
pusę atsuktą ir savo smaigaliais virš laiptų susiliečiantį skulptūrinį Tauro ragą. Tai simbolizuotų saulėtąją nuolankumo arką – asmeniškumą nukreiptą kito gerovei ir taip virtusį gailestinguoju nuolankumu (plg. liet.mįslę: ,,Ant jaučio ragų mergelė sėdi. Kas? Atsakymas: Saulė debesyje”.
Ant vertikalių priešakinių šių kontraforsų architektūrių kubų plokštumų siūlau atkartoti Čiurlionio paveikslus: ,,Rytas.1904” (kairėje laiptų pusėje) ir ,,Zodiakas.1907.Jautis” (dešinėje laiptų pusėje). Taip būtų sukurta vizualinė kompozicija ,,Nuolankumo arka”. Įrengtini ir mygtuku bei telefonu įjungiami muzikiniai ir šviesos efektai.
3. Trečioje šiaurrytinių laiptų į Tauro kalną terasoje siūlau skulptūrinę kompoziciją ,,Saulėtoji laisvė” pagal Čiurlionio paveikslą: ,,Vartai.1905-1906” (žiūr.5pav.) Ant pailgų kubų iškeltame luote viršuje (jungiančiame kairiąją ir dešinę laiptų puses) būtų saulę vaizduojantis skulptūrinis skritulys, simbolizuojantis santarvės ir vienybės vaisingumą ir džiaugsmingumą. Priešakinėje vertikalioje kontraforsinių kubų plokštumoje kairėje laiptų pusėje siūlau atkartoti Čiurlionio paveikslą ,,Regėjimas.1904-1905”, o dešinėje laiptų pusėje Čiurlionio paveikslą ,,Bičiulystė.1906-1907”. Įrengtini ir atitinkami mygtuku bei telefonu įjungiami muzikiniai ir šviesos efektai.
P.S. Deja, norint atidaryti duris, svarbesnė yra vidinė, o ne išorinė durų rankena. Ji gi Vilniaus savivaldybės vadovų rankose. Bet paruoškim išorinę durų rankenos dalį tam atvejui, jei visgi atsiras ir antroji durų rankenos pusė. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai čiurlioniškoji dvasia pasireikš ir Taurumo kalne Vilniuje. O ką apie visa tai manai tu, – garbusis svetainės keliassviesoje.lt skaitytojau ir kūrėjau?
Aringas Kristoforas Gorodeckis
Hiperborėjos atgimimas
Po straipsnių ,,Įgyvendinkime Čiurlionio viziją” ir ,,Čiurlionio laiptai” gavau klausimą, – o kaip gi su trečiaisiais laiptais į Tauro kalną per buvusį P.Cvirkos skverą, ką ten siūlai pakeisti? Dėkui už klausimą, dėkui ir Vilniaus savivaldybei nukėlusiai iš čia paminklą P.Cvirkai bei įrengsiančiai pėsčiųjų tiltelį virš judrios Tauro gatvės – taip pakilimą į Tauro kalną per šią pusę padarant patogų ir saugų. Taip, turiu pasiūlymą ir dėl šios vietos.
Be tokių mūsų tautos pranašų, kaip Čiurlionis, Basanavičius, Maironis, mes turim ir itin daug mūsų tautai nusipelniusius Oskarą Milašių ir Mišelį de Notar-Damą (Nostradamą). Būtent šiuos du pranašus, susikabinusius virš laiptų į Tauro kalną aukštyn iškeltomis rankomis, ar kaip kitaip skulptūriškai išreikštus, ir regiu buvusiame P.Cvirkos skvere. Būtent šie du vyrai, pratęsdami Krivių krivaičio Lizdeikos pranašystę apie būsimą Vilniaus šlovę, kurios garsas pasklis po visa pasaulį tarsi galingo geležinio vilko staugimas, toliau pranašavo visam pasauliui ir apie būsimą Lietuvos garbę ir šlovę.
Čia tūlas skaitytojas gal kiek nustebs. Juk pranašaudamas Nostradamas niekad net nepamini Lietuvos vardo. Taip tai taip, bet šis pranašas savo centurionuose (ketureiliuose) daug kalba apie būsimą Hiperborėjos atgimimą XX a.pab. – XXI pr. Ir net tiesiai pasako – ,,Paminklą man pastatys dėkingieji hiperborėjai”. Būtent čia geografine prasme turėtume ieškoti ir ,,Naujosios Prancūzijos”, minimos Nostradamo pranašystėse, metaforos atskleidimo, nes jo mokytojas R.Neru (XVa) tiesiai pareiškė: ,,Sekantį kartą aš gimsiu šiaurės mieste šiaurės tautoje, šalyje, kuri yra poetų, kankinių ir pranašų žemė”. Bei nurodė: ,,Palaimintas bus tas, kuris gims toje tautoje dviejų epochų sandūroje, nes jis turės Dievo malonę”.
Tiems kas nežino kas tai yra hiperborėjai, trumpai paaiškinsiu. Graikai žodžiu Borėja vadino visą šiauriau Elados esančią Europos dalį (žiūr.1pav. – V-ame amžiuje pr.Kr. Herodoto sudarytas pasaulio žemėlapis). Kiek vėlesniuose jų žemėlapiuose piešiami mitiniai Ripėjų kalnai, o už jų, Baltijos pietiniame pajūryje, Hiperborėja (hiper – tolimoji, borėja – šiaurė). Būtent čia, pasak jų mitų, gyvena ,,laimingieji hiperborėjai” gausiai turintys brangesnio už auksą gintaro. Kai kuriuose jų žemėlapiuose būtent čia pažymėtas Rojus, o Nemunas juose buvo vadinamas Kronos.
Kronos gi kitas, dar senesnis nei Dzeusas, Dievo Tėvo graikiškasis vardas, kurį atnešė į (H)Eladą Balkanų pusiasalio senovės užkariautojai achajai (milžino Acho palikuonys). O tie achajai seniau tikriausiai vadinosi A(l)gajais>Agajais>Ahajais>Achajais ir tik dėl g>h>ch bei garsų ir žodžių trumpėjimo dėsnio vėliau tapo achajais. Būtent padavimai apie jų mitinį protėvį milžiną Algį(=Alkmį)>A(l)hį>Ahį(=Ahą)>Achą vėliau transformavosi į padavimus apie Gerąjį milžiną Heraklį (g>h). Viename iš graikų mitų tiesiai pasakyta, kad aiškiaregė Pitija už gerus darbus jam suteikė Heraklio(=Geraklio) vardą, o ,,iki tolei jį vadino Alkidu(=Algidu, nes g>k) pagal jo senelį Alkėją(=Algėją)”. Būtent šitie achajai atnešė į Graikiją medinių skulptūrų drožybos ir medinių svirnelių statybos tradiciją, kurią jie vėliau išvystė į iš marmuro kaltas skulptūras ir marmuro kolonomis puoštus akropolius.
O kultūriškai ir dvasiškai Eladai giminiškose Lietuvoje ir Latvijoje bei Mažojoje Azijoje padavimai apie milžiną (V)Algį(ų), atėjus krikščionybei, transformavosi į padavimus apie milžiną Kristoforą. Todėl, pasak padavimo, į šiuos kraštus per pelkynus mūsų tautą ant savo pečių atnešęs milžinas Algis(=Alkmis) virtęs Kristoforu dabar puikuojasi tiek Vilniaus, tiek Rygos miestų herbuose(=gerbuose).
Besiaiškindamas, ką reiškė senovėjė lietuvių kalbos žodis leitas(=leituvis>lietuvis), Algirdas Patackas atkriepė dėmesį į tai, kad: ,,senovės graikų leito reiškia ne ką kitą kaip valstybę, valdžią. Leiton – taip vadino mūsų laikų rotušės pastatą achajai, seniausia iš šiaurės atsikrausčiusi gentis, iš čia leitour-gija – tarnavimas, ,,algavimas” valstybei; leitourgos – ,, visuomenės tarnas, liktatorius”. Dar nuostabiau tai, kad tie ledynmečio užgrūdinti žmonės – leiduviai buvo senovės Europoje taip svarbūs, kad pagimdė savo veikla tokius tarptautinius žodžius kaip: leitenentas, ledi, lyderis, leitmotyvas(per vokiečių kalbos Leitung – svarbus, reikšmingas), litanija, liturgija ir kt.
Achajus, atėjusius į Balkanų pusiasalį iš šiauriau jo esančios vidurinės Europos nuo Dunojaus (todėl dar juos vadino danajais) itin traukė įvairiais mitais apipinta Hiperborėja. Akivaizdu, kad dievavardis Kronos kilo iš K(ū)ronos (pgl.: žmogų pasak romėnų padavimo sukūrusioji deivė Kūrė; achajų vyriškos lyties skulptūrų vradas – kūra ir žodis kurantai kuriame ta u dar išlikusi, kai graikų žodyje kronos (laikas) jau ne). O dar įdomiau tai, kad Uraną pakeitusį K(ū)ronos skulptūriškai vaizdavo jie kaip Rūpintojėlį (žiūr. 2pav). Tad Nemunas vadinamas Kronosu neatsitiktinai, – gal čia gintaro atplaukę graikai rasdavo ir jiems pažįstamas rūpintojėliškas Dievo Tėvo skulptūrėles, gal pagal jų supratimą Rojuje tekanti upė ir turi vadintis K(ū)ronu. Kaip ten bebūtų, į aną pasaulį, pasak jų padavimų, patenkama tik persikėlus per mitinę Let(v)os upę. O to K(ū)rono žmona pasak jų yra Hera(<Gera), tai yra kaip ir milžinas Heraklis(<Geraklis) labai gera.
Bet grįškim prie Hiperborėjos (=Naujoji Prancūzija) atgimimo. Tą, ką apie tai pranašavo Nostradamas, vėliau(1991m.) savo knygoje ,,Trečioji gyvybės paslaptis” moksliškai įrodė geografas Ričardas Volskis, – civilizacijos, kultūros ir religijų centrai, kartu su žmogui palankiausios gyventi geografinio optimumo zonos slinkimu, stumiasi vis toliau į šiaurę. Ir nuo Atėnų, Romos, Paryžiaus per Berlyną ir Varšuvą toks Europos centras dabar palaipsniui keliasi į Naująją Jeruzalę – Vilnių. Kaip mes jį metaforiškai pavadinsim: Šiaurės Atėnais, Gailestingumo sostine ar Naująja Jeruzale, ne taip jau svarbu. Svarbu pats vyksmas, kurio aktyviais dalyviais ir liudininkais mes esame.
Ne, tikrai nesergu lietuviškosios puikybės manija ir nenoriu nieko įžeisti. Jau išleidęs knygą ,,Šimtmečio akibrokštas”, kurioje apie tai gana plačiai parašiau, keliavau pėsčiųjų žygyje į Panerius pagerbti čia nacių nužudytų žmonių ir staiga girdžiu Vilniaus žydų mokyklos moksleivius dainuojant: ,,Naujoji Jeruzale, Naujoji Jeruzale/ Jos vardas Vilnius, ar žinai?/ Jos vardas Vilnius, ar žinai?” Dar po kelių sekundžių, matau kaip išbalo vienos žydaitės veidas ir dar suspėju ją pagauti savo glėbyje bekrentančią ant žemės. Dar po kelių minučių mane apspinta dėkingi žydų mokytojai. Lūpomis ir širdimi šypsausi, nes ir mano senelis Nemenčinės girininkas Konstantinas Gorodeckis gelbėjo miško darbams atvaromus Vilniaus geto kalinius bei globojo šiuose miškuose besislapsčiusius žydus. Taip, Vilnius iš tikrųjų yra Gailestingumo sostinė ir ne veltui Lukašenka taip stengiasi tą mūsų gailestingumą suniekinti.
Viduržiemio regiono lyderiavimas Europoje baigėsi dar su Romos imperijos žlugimu. Nereikia būti nei mokslininku nei pranašu, kad Nostradamo išpranašautas pasaulio pasidalinimas į šiaurę ir pietus bei dengiamos ledynų didelės salos šiaurėje (Grenlandijos) sužaliavimas būtų pripažintas kaip realus vyksmas. Baltijos jūros regionas (Šiaurinė Europa) jau palengva perima mokslinę, kultūrinę ir dvasinę lyderystę į savo rankas.
Tad, viso to įžymiausieji pranašai Mišelis de Notar-Damas (Nostradamas) ir Oskaras Milašius tikrai turi būti pagerbti, pastatant jiems bendrą ar atskirus paminklus buvusiame P.Cvirkos skvere bei pervadinant jį – Pranašų skveru. Vienoje iš apatinių šio skvero terasų galėtų atsirasti ir paminklas dar senesnių laikų pranašui Krivių krivaičiui Lizdeikai, o kitose jo terasose ir kitiems Lietuvos atgimimo bei būsimos jos šlovės pranašams. Taip chronologine tvarka išrikiuojant juos nuo apatinės iki viršutinės šio skvero terasos.
2022-02-22, Naujoji Jeruzalė Aringas Kristoforas Gorodeckis
Taip jau atsitiko, kad mūsų, tai yra lietuvių kalboje žodis lai(s)vė ir žodis laivė (plg.latv.k. laiva – valtis,valtelė) bei žodžiai valtis ir viltis, valia ir valstybė (plg.latv.k. vals – siena) yra garsiniai ir prasminiai (semantiška i) giminingi. Ir kaip gi kitaip: norint išplaukti į laisvę, -reikia turėti į ją plukdančią laivę, o norint išsigelbėti iš skęstančio laivo, pasiekti kitą krantą, išalkus susižvejoti žuvelę, – reikia turėti tai teikiančią viltį, tai yra valtį.
Tad, įkvėptas Čiurlionio paveikslo ,,Tvanas”.1904-1905. V”(žiūr.1pav.) parašiau eiliuotę:
Lai(s)vės kapitonas
Kai laisvė tarsi laivė
Per audrą išsiblaivė,
Pamatė ji šėtoną
Kažko smagiai kvatojant.
Paklausė ji šėtono, –
Ko taip gardžiai kvatoji?
Atsakė jai šėtonas, –
Jei Dievo nepakviesi
Į dugną nugarmėsi,
Nes aš be jo esu čia
Gudrus šios lai(s)vės ponas!
Neatsitiktinai tad laivės simbolį randame net aštuoniolikoje Čiurlionio paveikslų: ,,Vakaras.1904-1905”, ,,Tvanas.1904-1905.V”, ,,Jūros krantas.1905”, ,,Rex.1904-1905.I”, ,,Rex.1904-1905.II”, ,,Laivas.1906-1907”, ,,Laiveliai. 1906”, ,,Laivas.1906”, ,,Vartai.1905-1906”, ,,Zodiakas.1907.Svarstyklės”, ,,Karalaičio kelionė.Tripikas.1907. I”, ,,Karalaičio kelionė.1907.II”, ,,Karalaičio kelionė.1907.III”, ,,Nojaus arka.1909”, ,,Jūros sonata.1908.Andante”, ,,Jūros sonata.1908.Finale”, ,,Vasaros sonata.1908.Allegro”, ,,Preliudas.1908(?)” bei aštuoniuose jo piešiniuose ir paveikslų eskizuose. Kai kuriuose jų laivės simbolis yra pačioje svarbiausioje paveikslo idėjos ašyje.
Todėl, mąstydamas apie Čiurlionio atskleistos lietuviškojo žmoniškumo dvasios simbolius būtinai vienokiu ar kitokiu būdu turinčius atsirasti jo pamiltame ir Tautos namų statybai pasirinktame Tauro kalne, noriu atkreipti Vilniaus vadovų ir menininkų, ypač skulptorių ir architektų dėmesį į laivės, kaip to išraiškos esmios skulptūrinės detalės, svarbą. Pasakišką čiurlioniškai šimoniškąją nuotaiką ir gelmų susimąstymą bei laisvumo pojūtį, mano pajautimu, ypač padėtų sukurti kalno šlaituose ant čiurlioniškųjų kolonų iškeltos, tarsi iš šio kalno išplaukiančios čiurlioniškos laivės.
Skulptūrinei raiškai ypač tinkamos tokios laivės simbolį matome Čiurlionio paveiksle ,,Jūros krantas.1905”(žiūr.2pav.). Belieka tokioje laivėje pastatyti: Nikolajaus Rericho paveiksle ,,Agni joga” nutapytą dvasinę ugnį savo rankos delne aukštai iškėlusios moters skulptūrą; ar abiem rankom laikomu simboliniu kalaviju aukštai prieš blogio ir negandų slibiną užsimojusį vytį, matomą Čiurlionio paveiksle ,,Karalaičio kelionė.1907.II” (žiūr.3pav.); ar milžinišką vėliavą vietoj burės laikantį žmogų, matomą Čiurlionio paveiksle ,,Laivas.1906” (žiūr.4pav.); ar Vilniaus miestą laiminantį šventąjį, matomą Čiurlionio ,,Kompozijų eskizai.1905” (žiūr.5 pav.); ar paukštę didžiuliu giesmei pražiotu snapu, matomą Čiurlionio piešinyje ,,Preliudas ir fuga,eskizas.1908”; ar luotu atplaukiančią saulę, matomą Čiurlionio ,,Kompozicijų eskizai.1905” (žiūr.5 pav.kairėje pusėje); ar vieną iš nuostabių Čiurlionio angelų.
Tai padarę, – turėtume dar raiškiau įprasmintą Tauro kalno taurumą, o tuo pačiu ir naujų, ypač raiškių bei prasmingų, Vilnių puošiančių skulptūrinių kūrinių. Manau, kad ant čiurlioniškų kolonų bei arkų iš Tauro kalno šlaitų į Vilniaus miesto vizualinę ir subtiliosios plotmės erdvę galėtų išplaukti ne viena, o net kelios čiurlioniškose laivėse stovinčios skulptūrinės būtybės. Regiu ir nuo vienos iš Taurumo kalno terasų pakylančią skulptūriškai išreikštą ranką, savo delne laikančią vilties bei laisvės burlaivį (vytinę), matomą Čiurlionio paveiksle ,,Jūros sonata.1908.Andante”.
Kadaise vienu iš šio, bei kito Čiurlionio paveikslo ,,Laiveliai.1906”(žiūr.6 pav.) motyvu parašiau:
Baltos burės
Baltijos burės išbūrė
Laisvę ir viltį narsiems,
Tiems ką motulė užbūrė
Žvelgti aukštyn ir gelmėn.
Baltijos burės baltuoja
Tarsi svajonės širdy.
Jos apie vėją dainuoja
Vejantį pyktį šalin.
Baltijos burės plevena
Vėliavom sieloj tyroj.
Jos mus į Skaistuvą gena,
Liepia išlikti baltiems.
Tauta svajojanti ir kurianti grožį, darną bei žygdarbį yra dar gyva. Atimkit iš Lietuvos tautos sielos ir dvasios Čiurlionį, Basanavičių, Kudirką, Vydūną, Maironį, Salomėją Nerį, Širvį bei svajonę apie žygdarbį ir jinai pati save nužudys. Kiek teko kovoti, kol pagaliau Lukiškių aikštėje paliko ramybėje bent jau ten plevesuojančią istorinę (Vyties) Lietuvos vėliavą (pirštame mums pirminiame A,Labašausko projekte buvo numatyta net ir jos atsisakyti). Buvo teigiama, kad Vyties simbolis per agresyvus ir per tiesmukiškas. Dabar siūlau vietoj ventiliacijos vamzdžio ir kitų abejotinos vertės supermordenių simbolių prisiminti nemenkiau supermodernų, bet gelmų ir visatišką Čiurlionį. Gal tūli valdžionys tars mums, Čiurlionio simbolių, o tuo pačiu ir jo dvasios atmetimu, kad ir jis jau paseno ir neaktualus, kaip kad daliai jų neaktualus jau lietuviškumas, žmoniškumas bei tikras, o ne vien tik išoriškasis(veidmainiškasis) grožis. Gal norės ir sieks (ar nori ir siekia) jie įgyvendinti Tautos namų pastatymo idėją be jos iniciatorių Čiurlionio ir Basanavičiaus dvasios bei siekių?
Bet tada, jeigu tai dar kartą akivaizdžiai pasitvirtins, ir mes – vilniečiai turime tarti tokiems žmonėms, – gana jau tos korupcijos, savanaudiškumo ir lėkštumo Vilniaus miesto savivaldybėje! Būtent tokių groblių egoistų savanaudiški vaiksmai ir lėmė tai, kad Lietuvos sostinėje net už būstų šildymą mokame dabar žymiai brangiau nei kitų Lietuvos miestų miestelėnai ir vis dar esame visiškai priklausomi nuo dujų tiekimo Vilniaus šildymui. Selektyvusis liberalizmas, kai man ir mano chebrytei galima viskas, o kitiems tik tai ką mes leisime ir kokie trupiniai liks nuo mūsų puotos stalo, yra ne mažiau šlykštus už to paties plauko, bet kiek akivaizdžiau ideologizuotą bolševikinį materializmą.
Čiurlionio regėtasai ir mums nutapytas vilties burlaivi, – pakelk tarsi milžinišką džiaugsmo vėliavą naują, tikrą grožį ir tikrą džiaugsmą kuriančių idėjų burę! Aukštybių vėjau, plukdyk Lietuvos laisvės laivę į dvasinį jos atgimimą! Pakelkime ir mes kūrybinio įkvėpimo bures savo ir kitų širdyse! O tam, kad kuo dažniau atplauktų į mūsų gyvenimą nepaskandinamos vilties valtys ir dangiškieji šviesiųjų minčių ir idėjų laivai, juos tepasitinka iš Tauro kalno išplaukiančios čiurlioniškos laivės.
Aringas Kristoforas Gorodeckis
Naujausi komentarai