Atverkime savo širdis

Čia, Žemėje, esame tam, kad išmoktume mylėti. Dievas yra meilė, palaiminti tie kurie yra kupini meilės artimui, tuo pačiu, jie kupini meilės Dievui.

Man jau 56 metai, ir, dabar suvokiau, kad mano gyvenime vyko stebuklai kai būdavau atvira širdimi. Deja, jei tai būčiau suvokęs jaunystėje, būčiau nugyvenęs pilną stebuklų gyvenimą. Nors užuominų buvo pilna, trūko išminties jomis pasinaudoti. Pavyzdžiui, senai visiems žinomos pasakos apie brolius, sekdavosi tik kvaileliui, jis juk buvo atviros širdies, vien protas čia dar niekam nepadėjo. O Jemelia, kvailelis, daug yra tokių pavyzdžių. Gerai kad šiuolaikinės mamos ir tėčiai vis dar paskaito tokias pasakas savo vaikučiams.

Mano tėtis nenorėjo kad gimčiau. Šeimoje jau buvo vienas vaikas, mano brolis. Nežiūrint didelės įtampos, mama mane išsaugojo, tokia buvo Dievo valia. Mano sielai reikėjo daug išbandymų, augau tarp konfliktų ir barnių. Pradėjau eiti į mokyklą, situacija keitėsi. Mokykla, draugai, pomėgiai, labai daug skaičiau knygų. Bet, vaikystė paliko gilius randus širdyje, ją užkietino. Nežiūrint to nematoma gailestingojo Dievo ranka vedė mane per gyvenimą, dovanodama man daug gėrybių, stebuklų ir paguodų.

Šlovė Dievui ! Dabar, kai tikėjimas Dievu, gyvenimo patirtis, bendravimas su Dievu labai išaugę, suvokiu, kad Dievas visada buvo ir yra su manimi, tereikia stiprinti ryšį su Juo, kviesti į savo gyvenimą, kalbėtis su Juo, prašyti išgelbėjimo, atsiverti Jam. Ir, tada pamačiau, koks didelis Dievo gailestingumas. Jis rado būdą kaip atverti mano širdį. O atverta širdis, tai meilė artimui ir Dievui. Širdį užveria mūsų ydos, – puikybė, pyktis, baimė, nuodėmės. Atgailaukime, kad praregėtume. Atviromis širdimis pasitikime Šv. Kalėdas, mūsų išganytojo ir mūsų nuodėmių atpirkėjo Jėzaus Kristaus gimimo šventę. Džiaukimės Jo gimimu. Tai suteikia mums visiems vilties, kad būsime išgelbėti.

Nesenai, kai gulėjau ligoninėje, man operavo apendicitą, palatoje buvome keturiese. Šalia, netoli manęs gulėjo apie 90 metų amžiaus vyras, priekyje, du vidutinio amžiaus vyrai, lietuvis ir rusas, jie abu ištisomis dienomis žiūrėjo kriminalus ir keikėsi, vakarais jiems leisdavo vaistus nuo skausmo, jie jau ilgokai gulėjo. 90 metų vyras, vieną vakarą papasakojo mums visiems apie Jėzų, Dievo sūnų, kuris nužengė į šį pasaulį kad atpirktų mūsų nuodėmes ant kryžiaus, per kančią. Tie žmonės, gulėję priekyje, net jo nesuprato, sakė, – kad senukas kalba eilėmis, net nesuprato jo žodžių prasmės. Aš padėkojau šiam senam žmogui, jo lūpomis kalbėjo pats Dievas, kuris norėjo išgelbėti tuodu žmones, bet, jų širdys buvo užvertos. Aš padėkojau senukui, kuris, man pasakė, – gyvenk ir džiaukis. Taigi, džiaukimės už tą Dievo duotą dovaną, atvirą širdį. Dalinkimės meile.